Vasario 13 d. Lietuvos architektų sąjungos ir Lietuvos architektų rūmų delegacijos lankėsi pas Aplinkos ministrą Gediminą Kazlauską, su kuriuo buvo aptartos svarbiausios architektūros, teritorijų planavimo projektavimo, organizavimo, reguliavimo ir kitos problemos.
Susitikime taip pat dalyvavo viceministras Ramūnas Kalvaitis, ministerijos sekretorė Jūratė Juozaitienė, ministerijos Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktorius Jonas Jakaitis.
Susitikime aptarti klausimai ir problemos:
Disproporcijos ministerijoje aplinkosaugos ir architektūros, teritorijų planavimo, statybos srityse. Vyriausio architekto pareigybės AM steigimas.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos Aplinkos skyriuje išdėstytiems darniosios plėtros tikslams įgyvendinti būtina esminė plėtros procesų valdymo pertvarka. Šiuo metu Aplinkos ministerijoje apie 1500 gamtosaugos srityje dirbančių darbuotojų tenka apie 150 statybų ir teritorijų planavimo srityje dirbančių specialistų. Toks santykis neadekvatus sprendžiamų problemų mastams, sektoriaus kuriamam BVP dydžiui, ir akivaizdžiai parodo egzistuojančias disproporcijas tarp atskirų ministerijos kompetencijų.
Siekiant užtikrinti šalies raidą darniosios plėtros principais – gamtos ir kultūros paveldo išsaugojimą derinant su plėtros iššūkiais, būdina šiuo metu į atskirus sektorius išskaidytą ministerijos veiklą koncentruoti į saugojimo ir plėtros funkcijų integraciją. Lietuvos architektų sąjunga mano, kad būtų tikslinga į Aplinkos ministerijos reguliavimo lauką pritraukti ir nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos sektorių kuruojantį Kultūros paveldo apsaugos departamentą bei nacionalinę žemės tarnybą. Tuo būdu vienoje institucijoje sukoncentravus plėtros ir saugojimo funkcijas bei žemės administravimą pavyktų efektyviau suderinti sektorinius atskirų darniosios plėtros komponentų interesus.
Aplinkos ministerijos visa institucinė struktūra turi būti realiai subalansuota planavimo, vystymo ir saugojimo funkcijų vykdymui būtinais resursais, instituciniais pajėgumais ir kompetencijomis, atsakinga už teritorijų planavimo ir urbanistikos valstybės politikos, teisės aktų rengimo organizavimą , jų derinimą ir kokybę. Apskričių reformos metu atsilaisvinančius žmoniškuosius ir finansinius resursus būtų tikslinga nukreipti į plėtros valdymo sritį.
Vertindami saugomų teritorijų tarnybos veiklą manome, kad ministerijai būtina ir plėtros sritį kuruojanti analogiška struktūra. Urbanistinės politikos įgyvendinimui ir planavimo proceso valdymui veikiančių savivaldybių planavimo įmonių pagrindu reiktų įkurti atskirą instituciją. Tai būtų savarankiška ir iniciatyvos teisę turinti institucija su regioniniais padaliniais Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje. Ji galėtų teikti teritorijų ir urbanistinio planavimo paslaugas, konsultacijas ir pagalbą visuose lygmenyse; kompensuoti silpnus rajonų ir apskričių (regionų) pajėgumus bei gebėjimus, efektyviai išnaudoti aukštos kvalifikacijos specialistų pajėgumus.
Vertėtų pagalvoti apie specialisto – Lietuvos vyriausiojo architekto institutą, atsakingą už plėtros procesų valstybėje koordinavimą, šalies bendrojo plano įgyvendinimą.
Rajonų (miestų) vyriausiojo architekto problema. Nors miesto vyriausio architekto vardas ir grąžinamas, šie pareigūnai neturi reikiamų įrankių ir svertų darniai plėtrai rajonuose ir miestuose reguliuoti. Miesto planavimo procese politikų įtaka didėja, o vyriausio architekto – menkėja. Dėl to regionuose, ypač pajūryje, projektavimo ir statybos srityse daroma daug pažeidimų.
LAS atstovų siūlymu, vyriausiojo architekto pozicija turi būti adekvati administracijos direktoriaus, pareigūnui turėtų būti suteikta daugiau teisių, o kartu – ir atsakomybės. Be to, vyriausias architektas turėtų būti ne biurokratas, o kūrėjas, pripažįstamas dokumentų, prie kurių rengimo prisideda (pvz., bendrojo plano), bendraautoriumi.
Įmonių atestacija. Šiuo metu Lietuvoje galioja dvi atestacijos: viena suteikiama architektams (vykdo Lietuvos architektų rūmia), antroji suteikiama įmonėms (vykdo Sertifikavimo centras). LAR pirmininko V.Dičiaus nuomone, pastarasis atestavimas nereikalingas, nes įmonė nesiima atsakomybės, ji atitenka asmeniui – architektui, projekto vadovui. Įmonių atestavimo tvarka ydinga: reikalaujama įmonės personale turėti elektros, santechnikos ir kt. projekto dalių vadovus. Praktika rodo, kad įmonės atestavimo laikotarpiui nusamdo tokius specialistus, o, gavusios atestatą, atleidžia: taip atestatai suteikiami įmonėms, neturinčioms resursų ir kompetentingų darbuotojų projektavimo darbams atlikti. Tokia įstatymo nuostata kenkia konkurencingumui ir grasina kelių didžiųjų projektavimo įmonių monopolija.
Viešųjų pirkimų konkursai. Pagal įstatymą besilaikant nuostatos, jog lemiamas kriterijus tokiuose konkursuose yra kaina, Lietuvoje netrūksta kurioziškų atvejų, kai viename konkurse pasiūlymų kainos skiriasi vidutiniškai 6 kartus. Realybei neadekvati maža kaina sąlygoja nekokybiškus, neprofesionalius sprendinius arba jie apskritai nebūna parengiami.
Ši tendencija pastebima ir architektūros, ir teritorijų planavimo objektų viešųjų pirkimų konkursuose. Painumo konkurso procesui prideda neaiškiai nurodytos projekto apimtys, ypač tai pasakytina apie teritorijų planavimo dokumentus.
Šiuo metu darbo grupė rengia viešųjų pirkimų konkursų sąlygas, į darbą pakviesta įsijungti ir Aplinkos ministerija. Ministro siūlymu, rengiamame Architektūros įstatyme galėtų būti nurodoma, kokia personalinė kvalifikacija būtina viešųjų pirkimų konkurso dalyviui.
Kompleksinė būsto renovacija. Būsto renovacija kol kas rūpinamasi siaurai – tik energetikos aspektu. Vietos darniai plėtrai ir architektūrinei kokybei nėra. Dėl besibaigiančios žemės reformos atsilaisvinsiančius etatus Aplinkos Ministerija galėtų perskirstyti į šią sritį.
Būsto renovacija privalo būti kompleksinė, atnaujinant ne pavienius pastatus, o rajonus, tvarkant želdinius, aikšteles, inžinerinius tinklus, pateikiant socialinės aplinkos sprendimus. Projektai gali būti įgyvendinami etapais.
Ministras pritarė, kad projektams būtų taikomi ilgaamžiškumo kriterijai, o už bendro kvartalo vaizdą būtų atsakingas architektas.
Lietuvos architektų sąjungos nuomone, būsto renovacija turėtų būti planuojama kompleksiškai, o jos valdymo priemonės turėtų būti sutelktos vienose rankose, ar tai būtų Aplinkos, ar Energetikos ministerija.
Dėl Nekilnojamo kultūros paveldo departamento. Nuo tada, kai Kultūros ministerijai buvo deleguotas restauracijos, renovacijos sričių kuravimas, statybos darbams saugomose teritorijose (senamiesčiuose ir kt.) ar vertinguose objektuose reikia dvigubo statybos leidimo: vieną jų suteikia savivaldybė, kitą – Nekilnojamo kultūros paveldo departamentas. Tai labai apsunkina projektų rengimą ir įgyvendinimą. Be to, architektai dažnai susiduria su KPD darbuotojų, neprofesionalių architektų, reikalavimais, neigiančiais šiuolaikinę architektūrą ir proteguojančiais tik populiariai vadinamą „tradicinę“ architektūrą.
Lietuvos architektų sąjunga taip pat išreiškė susirūpinimą dėl ketinimų plėsti saugomų teritorijų tinklą Lietuvoje senamiesčius įteisinant kaip draustinius.
Aplinkos ministras paminėjo šiuo metu rengiamus įstatymų pakeitimų ar papildymų projektus ir paragino architektus aktyviau dalyvauti dokumentų rengime, svarstyme, prisijungiant prie darbo grupių ar pasirenkant kitas bendradarbiavimo su valstybinėmis institucijomis formas.
